Default Blog, efektyvumas, Įžvalgos
Leave a Comment

Arba DARBAS arba POILSIS, tarpinio varianto nėra

Kažkas kažkada pasakė jog reikia smarkiai dirbti ir smarkiai ilsėtis. Vakar, per septintos mindfulness savaitės užsiėmimą, mano mindfulness mokytojas Julius Neverauskas priminė jog per pertrauką tarp praktikų galime pasirinkti ką veiksime – ar valgysime ir/ar ilsėsimės ir kaip tai darysime. Mokytojas priminė jog produktyviausios būklės gyvenime yra arba darbo arba ilsėjimosi, visi kiti tarpiniai variantai yra varginantys ir naudos neatnešantys.

Šie mokytojo žodžiai iš užsiemimo kambario purpurinėm sienom, barchatinėm užuolaidom ir paauksuotais šviestuvais išnešė mano mintis į mano namus, mano palėpę prie baro stalo ant baro kėdės. Čia rytais praleidžiu daug laiko vienu metu valgydama, skaitydama, planuodama, dirbdama, lyg daug darydama bet nieko efektyvaus nenuveikdama. Tuo užsiimu tol kol pradedu jausti įtampą kaktoje, pečiuose ir lieka tik pusvalandis susiruošti ir atsidurti darbe. Pradedu suprasti ką turi omenyje mokytojas. Jis vis dar skleidžia gerąją žinią, pertrauka dar neprasidėjo, mano smegenys naudojasi proga ir meistriškai pasigauna dar vieną vaizdinį nunešdamos mane į laipiojimo salę. Čia sienos, kybiai ir treneriai kiekvieną treniruotę moko smarkiai dirbti ir smarkiai ilsėtis. Vieną kartą lipi, keturiasdešimt sekundžių ilsiesi. Jei nepailsiu kiek reikia neužlipu, pritrūksta kelių centimetrų iki tikslo. Jei ilsėjimasis išsitęsia ir praplepu su kitu sportininku, einu rinktis ledų kuriuos valgysiu po treniruotės arba pamirštu kad apskritai sekiau laiką ir nesuvokiu praėjo 40 sekundžių ar 2 minutės išssiblaškau, pasimetu, puolu lipti  ir vėl nepasiekiu tikslo. Treneris viską mato, viską žino, ir nuolat primena jol yra laikas dirbti ir yra laikas ilsėtis.

Dažnai mūsų dienotvarkės labai užimtos, dažnai sakome, kad nėra laiko, nėra laiko ilsėtis. Tačiau dar dažniau mes bandome ilsėtis dirbdami ir dirbame bandydami ilsėtis. Pusryčiaudami, vedžiodami šunį ar prausdamiesi duše galvoja apie darbą, planuojame, strateguojame, bandome įsiminti dienotvarkę. Darbe atsidarę darbinius failus ir lyg pradėję išsikeltą užduotį nuklystame į laiškų skaitymą, socialinių tinklapių peržiūrą, pietų planavimą… Valgydami pietus ar gerdami kavą vėl badome grįžti prie darbinės užduoties. Tokiu būdu nei tai dirbdami nei tai ilsėdamiesi savo smegenims neleidžiame sutelkti resursų ir dėmesingai bei produktyviai pasiekti tikslo – pailsėti arba padirbti. Dienos pabaigoje skundžiamės, kad “vėl nieko nepasidarėme” bet “vėl nepavelkame kojų”.

Paeksperimentuokime ir apsispręskime šiandien pusryčiauti ir/ar maudytis ir/ar dirbti ir/ar pietauti ir/ar bendrauti ir/ar skaityti sutelkdami dėmesį tik į tą vieną veiklą, o kai mintys ar impulsai veikti mus nuneš kitur vis grąžinkime save prie pasirinktos veiklos. Paeksperimentuokime, pastebėkime savo savijautą, rezultatus bei pasidarykime išvadas. Įženkime į dušą apsispręsdami patirti maksimum malonumo patyrinėjant penkis pojūčius. Kokie pojūčiai kūne kai vanduo iš šalto vis keičiasi į šiltesnį, kaip atsipalaiduoja kūnas girdint vandens lašelius ir srovę, kokie pojūčiai veide, nugaroje, kojose? Kokio skonio vanduo? Kuo kvepia mūsų muilas? Anksčiau ar vėliau mūsų smegenys sugeneruos mintis ir primins mums kad nėra laiko mėgautis reikia planuoti, dirbti, krutintis. Atsiminkime, kad mes nesame mūsų mintys, kad mintys yra tiesiog smegenų produktas, jos kyla nuolat – taip veikia mūsų smegenys. Švelniai grąžinkime savo dėmesį į šiltą jaukų ir kvepiantį dušą. Kaskart grąžindami dėmesį prie veiklos kurią apsisprendėme veikti treniruojame smegenis išlaikyti dėmesį bei nepasiduoti impulsams veikti.

Kai mes geriame rytinę kavą mes nedirbame, o ilsimės, kai mes vedžiojame šunį mes nedirbame, o ilsimės, kai mes einame į darbą pro rudeninius lapus mes nedirbame, o ilsimės, kai mes bendraujame su klientu mes dirbame, kai mes pildome ataskaitas mes dirbame, kai mes krautuvėje renkamės košę pusryčiams mes nedirbame, o ilsimės, kai mes grįžę namo pasidedame portfelį, pirkinių krepšį, nusivelkame batus, paltą, kostiumėlį persirengiame į patogius ir laisvus rūbus mes nedirbame, o ilsimės. Atskirdami darbą nuo poilsio bei juos įprasmindami išsisukame iš neaiškaus siūlų raizginio be pradžios ir pabaigos. Atskirdami siūlą po siūlo jaučiamės emociškai stabilesni, fiziškai sveikesni, turime daugiau energijos, motyvacijos, suteikiame veikloms, kasdienai ir gyvenimui aiškumą, kokybę ir prasmę.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s