Default Blog, Įžvalgos
Leave a Comment

Homo Faber

Ar kadanors esate bandę atidaryti lipnia juosta suklijuotą siuntinio dėžę kažkokiu netinkamu įrankiu? Vien dėl to, kad jis buvo po ranka? PVZ. sviesto peiliu. Kaip ir peilis, teoriškai turėtų pjauti, turėtų pavykti… Juk čia tik dėžė – šnai šnai ir viskas. Bandot, pjaunat, nieko nesigauna, lipni juosta tik tempiasi, raukšlėjasi, jau rankos skauda, bet nepasiduodat vistiek bandot tą patį su tuo pačiu peiliu. Duriat, badot, brūžinat… Atrodo stalčius su aštresniais peiliais, rėžtuku ar žirklėm čia pat, taip netoli, gal kažkas netgi atnešęs siūlo… Bet ne. Viskas gerai, nereikia. Ačiū nereikia. Nereikia sakau! Kažkoks pirmapradis nelogiškas vidinis užsispyrimas sako baigti ką pradėjai nesvarbu su kuo ar kaip, juk dar tik truputį ir pavyks!!! Galų gale vargais, negalais, nagais kažkaip atplėšiat tą nelemtą dėžę po gerų penkių agonijos, vidinio ir išorinio konflikto minučių. Nu nafik… geriau būčiau iškart žirkles paėmęs…

Kita siunta. Dainelė iš naujo. Dar geros penkios minutės kovos su dėže. Minutės pilnos kančios, agonijos ir streso hormonų kokteilio prilygstančio manjakui. Penkios minutės prie penkių minučių ir žiūrėk kiek daug minučių per dieną gryno nervo.

O jeigu iš karto paimti žirkles? O gal net ne betkokias, o skirtas dėžėms atidarinėti? Ceremoniškai passimti, tvarkingai atkirpti, išlankstyti, po to sulankstyti, tvarkingai suplojus įkišti į perdirbimui paskirtą “ikėjinį” kibirą. O gal net į židinį? Relaksas lygioj vietoj.

Bet aš tai vis tiek nekenčiu atplėšinėti laiškų. Žinau, kad potencialiai laiškų atplėšinėjimas galėtų būti raminanti ir pasitenkinimą teikianti veikla. pasiimti laiškų peiliuką, įkiši į kamputį ir trauki ir taip tiesiai, sklandžiai kaip sviesto peiliu per sviestą eina. Bet ne, aš kišu pirštą ir traukiu, viskas plyšta pirštas skauda.. ewww…. Dažniausiai laiškus atplėšinėju virtuvėj, kur peilio net nereikia lysti į stalčių – peiliai sudėti ant stalviršio. Kas per…?

Aš pastebiu, kad žmonės taip elgiasi dažnai. Kenčia, bando tuos pačius neveiksmingus įrankius ir toliau kenčia. Pyksta ant savęs ir ant kitų. Ant tų kurie kažką siūlo, ant tų kurie nieko nesiūlo. Būna tokių kurie siūlo dėžės net nepakuoti – ką tu ten su tuo visu turiniu darysi? Gal geriau net nepradėk…. Nes žinok jeigu ten visko į vietas nesudėliosi ką ten turi tai žinok bus blogai… Dabar bus blogai, o vėliau tai dar blogiau bus… Būna tokių kur siūlo būt “vyru” imt dantim dėžę, kam tie įrankiai?! Susiimk! Būna tokių kur siūlo eiti paieškoti ir nusipirkti dėžėm skirtą atidarytuvą, specialų tokį, žmonės sako veikia, bet aš tai nebandžiau… Pats ir eik ir pirkt, man tikria nereikia aš tiek dėžių neatidarinėju, čia kitiems gal ir reikia, pas mane tiek nėra. Būna tokių kurie sako, kad jeigu tu taip ir toliau tas dėžes atidarinėsi tai bus blogai ir tau ir dėžei ir aplinkiniams. Tai čia nori pasakyt su manim problema?! Žiūrėk, kad tau nepasidarytų blogai.

Būna kartais žmonių kurie labai daug tų dėžių atidarinėja, kasdien vargsta vis su tais pačiais nepritaikytais įrankiais, kurie ne tik, kad neveikia bet ir kenkia. Pabando šitie žmonės aštrų peiliuką, būtent tam skirtą. Ir kaip gera palieka! Ale tikrai veikia! Nu bet aš vis tiek pats su tom savo dėžėm susitvarkysiu, nereikia man šito peiliuko Jūsų. Ne dėl pinigų – pinigų aš turiu, bet visą gyvenima pats tvarkiausi ir gerai buvo. Nesvarbu, kad rankos subraižytos, šašuotos, nagai į kitą pusę atsilupę.

Homo faber – žmogus sugebantis kontroliuoti savo aplinką ir likimą naudodamasis įrankiais.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s