Default Blog, efektyvumas, Įžvalgos
Leave a Comment

Skausmas ir diskomfortas: įrankis būtinas tobulėjimui.

Po savo kojos operacijos turiu galimybę patenkinti savo hipochondriškus poreikius (gydytojų ir kitų su medicina susijusių specialistų dėmesio trūkumą) lankydamasi pas kineziterapeutus. Kadangi kineziterapeutai kaip psichoterapeutai ar bet kokie kiti terapeutai savo atvejus aptaria su kolegomis aš turiu laimę gauti skirtingų kineziterapeutų dėmesio. Kaip pereinantis prizas einantis per rankas (taip, aš galvoju, kad mano idiotiški juokeliai yra prizas kiekvienam) aš atsidūriau Viktoro Simanavičiaus rankose, kuris man pirmosios sesijos metu davė vieną efektyviausių patarimų mano reabilitacijos karjeroje.

Bet pirmiausia priešistorė. Būdamas bet kokios terapijos klientu sesijos metu tavo lokatoriai gaudo tą informaciją, kuri tau dėl kažkokių priežasčių tuo metu aktualiausia. Nors per sesiją būna duodama labai daug įvairios informacijos, mes dažniausiai išsirenkame tuo metu mums labiausiai rūpimas žinutes. Mano trauma ir pooperacinis gijimas buvo gan skausmingas. Mažiausiai skausmo ir diskomforto jaučiau operacijos metu ir tą palaimingą valandėlę kol iš mano sistemos dar nebuvo išsivėdinę narkotikai – tyla prieš audrą. Audrai aprimus ir pradėjus aktyvią reabilitaciją atsiminimai apie skausmą liko. Iš savo patirties, literatūros ir gydytojų komentarų mano smegenys sudėliojo tokią išvadą – skausmas yra blogai, skausmo reikia vengti, pratimus reikia daryti iki skausmo, per skausmą daryti negalima. Problema. Tam, kad mano kojos raumenys atsigautų aš turėjau daryti vis sunkesnius pratimus. Bėda tame, jog lengvus pratimus darant man neskaudėjo, tačiau tik pratimas sudėtingesnis – atsiranda skausmas. Nedarant pratimų nėra progreso. Darant pratimus skauda. Užburtas ratas. Penki mėnesiai po operacijos einu pas chirurgą klausti kas negerai ir kodėl mano raumenys dar neatsistatė. Iš chirurgo išėjau atgal į ten iš kur atėjau – pas kineziterapeutą toliau dirbti.

Prieš dvi savaites pradėjau dirbti su Viktoru. Per pirmą sesiją terapeutas manęs klausė ko aš daryti negaliu arba bijau. Aš sakiau, kad negaliu pilnai atsitūpti ir bėgti, šokinėti ar pan. Man dar nebaigus pasakoti ant žemės buvo nubraižyta schema pagal kurią aš turėjau pašokinėti ir patūpinėti ant operuotos kojos.  Viduj pajutau nerimo ir džiaugsmo kokteilį. Pašokinėjau, atsitūpiau ir supratau, kad mano koja nėra tokia gležna kaip galvojau. Šių paprastų pratimų atlikimas buvo ekspozicija, kurios man labai reikėjo – saugioje aplinkoje aš įsitikinau, kad galiu po truputį daryti tai ko bijojau. Terapeutas pasakė, jog tai bus mano pagrindiniai pratimai iki kitos sesijos. Nors atsitūpus koja neišniro (mano katastrofiškas ateities numatymas), gan smarkiai skaudėjo ir, natūraliai, aš iš karto klausiau: “O kaip su skausmu??”. Terapeutas manęs paprašė įvardinti jaustą skausmą skalėje nuo 0 iki 10, kur nulis visai nėra skausmo, o 10 nepakeliamas skausmas. Aš skausmą įvertinau 5 balais. Jis paaiškino jog aš galiu ir turiu daryti pratimus iki 5-6 balų skausmo ir tai man nepakenks, o leis greičiau atsistatyti. Mano vidinis skeptikas nebuvo iškart įtikintas – pabandysim pažiūrėsim.

Kitą savaitę aš sąžiningai atlikau pratimus sekdama skausmo ribą ir stengdamasi jos neužkelti virš 6. Nors kelėnas ir tino, tinimas buvo kontroliuojamas ir neilgalaikis. Po savaitės aš galėjau atsitūpusi paglostyti šunį ir užsikurti židinį – maži dideli traumuotojo džiaugsmai. Ir nors aš dar skeptiškai žiūriu į savo terapeuto patikinimus apie pavasarinį slidinėjimą, viduje viliuosi jog jis teisus.

Visas šitas darbas su skausmu man primena psichoterapinį darbą, kurį mes atliekame kiekvieną kartą tobulėdami išeinant iš savo komforto zonos. Atsiminiau, kai “Psichologinio lankstumo ir atsparumo” seminare Dr. Julius Neverauskas kalbėjo apie galimybių didinimą.

IMG_1314.JPG

Mano komforto zona buvo ten kur nėra skausmo. Kadangi skaumo nebuvo tik darant paprasčiausius judesius, aš labai apribojau savo veiklą ir stabdžiau reabilitacijos progresą. Šiuo aspektu mes esame eiliniai žinduoliai – mes šalinamės skausmo ir diskomforto, nes norime kuo mažiau kentėti ir patirti kuo mažiau rizikos. Tačiau, mūsų smegenys sutvertos taip, kad būdamos komforto zonoje jos nesimoko naujų dalykų, jose nesigamina nauji baltymai ir naujos jungtys – mes liekame prie senų ir netobulų įpročių.

Nors esame žinduoliai, esame protingi žinduoliai gyvenantys modernioje visuomenėje. Tam, kad tokioje visuomenėje efektyviai funkcionuotume negalime slėptis komforto urvelyje. Tam, kad tobulėtume, mokytumėmės ir pasiektume vis naujų tikslų turime išeiti iš komforto ribų į diskomfortą. Diskomforto zonoje mes nesijaučiame patogiai, tačiau nepatogumas nėra toks didelis, kad neleistų mums funkcionuoti. Nors mes jaučiame neigiamas emocijas ir mums baisu, mes gebame praktikuoti norimus įgūdžius ir stebėti savo pasirodymą, o grįžus į komforto zoną įvertinti pliusus ir minusus, sėkmes ir nesėkmes, bei pritaikyti išmoktas pamokas. Šioje zonoje mokymasis yra efektyviausias ir naudingiausias ir veikdami šioje zonoje mes po truputį plečiame komforto ribas – tai kas atrodė labai baisu ar neįmanoma vakar tampa mažiau baisu ir net labai įmanoma šiandien. Už diskomforto zonos plyti panikos zona. Mums atsidūrus šioje zonoje smegenys ir kūnas nebepajėgia susitvarkyti su iššūkiu ir pajungti už protavimą atsakingas smegenų dalis. Esant panikos zonoje mūsų organizmas įjungia išgyvenimo rėžimą ir deda visas pastangas kuo greičiau išsinešdinti iš tos situacijos. Mokymasis tokiomis sąlygomis yra beveik neįmanomas arba labai rizikingas.

Dirbdama su panikos priepuolius patiriančiais klientais aš pirmųjų sesijų metu siūlau jiems atlikti panašią ekspoziciją, kokią atlikau su savo kineziterapeutu. Tam tikromis priemonėmis mes iššaukiame panikos priepuolio simptomus ir su jais susitvarkome. Nors panikos priepuoliai yra labai baisus epizodas įeinantis į žmogaus panikos zoną, saugioje klinikos aplinkoje atliekamas pratimas pereina į diskomforto zoną. Diskomforto zonoje patyrus jutimus ir su jais susitvarkius žmogus įgauna patirtį jog jis yra pajėgus susitvarkyti su tuo kas prieš tai kėlė mirtinos grėsmės baimę.

Mes visi esame herojai galintys atlikti mirtinus triukus. Tikri herojai tai ne praėjusio amžiaus cirko artistai, kišantys galvas vaistais prislopintam liūtui į nasrus. Herojai esame kiekvienas iš mūsų kai savo tikslų vedini einame ten kur norime nors ir labai baisu. Kiekvienas iš mūsų esame pajėgūs susitvarkyti su gyvenimo metamais iššūkiais, tik dažnai mums reikia tinkamos informacijos ir šiek tiek pagalbos iš šalies.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s