Default Blog, Įžvalgos
Leave a Comment

Pradedi gyventi tokį gyvenimą, kokio nori, kai nustoji tikėti viskuo, ką galvoji, ir pradedi daryti tai, ko bijai.

Noriu su jumis pasidalinti keletu minčių. Šiandien laipiojimo treniruotėje pagaliau įveikiau trasą, kurią bandžiau įveikti jau kokį mėnesį. Nebuvo lengva, daug išmokau, noriu pasidalinti.

Šiandien ėjau į treniruotę, žinodama jog tai bus mano paskutinis šansas pabaigti ir be kritimų pralipti šitą trasą. Jau susidariau kažkokį sau nereikalingą spaudimą, nors nedidelį, bet spaudimą – „paskutinis šansas“. Logiškai mąstant, taigi tas trasas atnaujina kas kelias savaites. Nepralipsiu šitos – bus gera treniruotė. Lipu, kad mokyčiausi. Net jei trasos neįveikiu iki galo (be kritimų), aš mokausi ir žinias bei įgūdžius taikau toliau kitose trasose. Bet ne, „paskutinis šansas“, vis primena smegenys.

Dar smegenys nepamiršo priminti, jog šiandien savijauta tikrai ne paskutiniam šansui. Kažkokie iki galo neišsimiegojus, ne laiku ir ne tai ką reikia pavalgius, ir šiaip, kažkokia tikrai ne 100%. Padėkojau nerimui už mintis, padariau joms vietos viename iš stalčiukų smegenyse ir atidariau dar vieną stalčiuką. Į tą stalčiuką įdėjau realistiškas mintis ir faktus (ačiū visatai už kaktines smegenų skiltis). Priminiau sau, jog numatyti ateities negaliu ir dažnai mano numatymai nepasitvirtina. Kartais atrodo blogai jaučiuosi, o rezultatas puikesnis nei tada kai jaučiausi puikiai.

Apšilau, atėjau prie sienos su mano „paskutiniu šansu“, pasidėjau visas mintis į joms skirtas lentynas ir nusprendžiau tiesiog lipti. Pirmą lipimą nukritau gan lengvoje vietoje, pralipus tik trečdalį trasos. Nors kilo automatinės mintys „va matai, pavargus šiandien, ne kažką…“, joms neskyriau daug dėmesio. Nusprendžiau tiesiog dar bandyti ir žiūrėti kas bus. Antras bandymas. Lipau, lipau, lipau, pralipau sunkiąsias vietas, kuriose krisdavau – finišas čia pat, paskutinis judesys ir įveiksiu! Bet ne, atliekant paskutinį judesį įsijungė smegenys, pagalvojau, kad pavargau ir nepasieksiu, nepavyks ir nepavyko.

Susierzinau, suėmė nusivylimas beveik iki graudulio. Kol mane leido nuo palubių, trenkiau kumščiu į sieną ir išėjau į persirengimo kambarį. Nusprendžiau pasiklausyti muzikos, pažiūrėti video (kad nerimo stalčiukas neturėtų laiko ir vietos atsidaryti) ir padaryti vietos smegenyse ir kūne dar vienam bandymui.

Paskutinis bandymas. Pabandžiau dar kartą ir susimoviau vėl. Nors stengiausi ir kentėjau vis tiek nepavyko. Treneris paklausė ar dar kartą lipsiu. Pasakiau, kad ne, jaučiuosi, kad smegenys blaškosi, kūnas dreba, nebegaliu susikoncentruoti. Treneris pasakė, reiškia lipam dar. Nelabai suprantu, bet „gerai…?“.

Pailsėjau 17 minučių, atėjau padaryti paskutinį kartą. Na dabar tikrai paskutinis. Priėjusi prie trasos, prieš imdama pirmus kybius, pasakiau sau: „nebūtina kovoti čia su viskuo – mintimis, trasa, kūnu… juk galima tiesiog lipti, padaryti geriausia ir tiek“. Lipau, lipau, keliose vietose atrodė jog tikrai neišlaikysiu ir krisiu. Pirštai norėjo paleisti, smegenys norėjo išsigąsti, bet tiesiog laikiau ir lipau kol užlipau. Taip paprastai – lipau, lipau, pakentėjau keliose vietose, keliose vietose nepasidaviau ir pralipau. Treneris pasakė prieiti prie jo po kelių minučių.

Padėkojau kolegoms lipikams, palaikusiems šūksniais, pasidalinom „high-five’ais“, susirinkau batus, vandens butelius ir kitus atributus ir laiminga, nors drebanti, nuėjau prie trenerio. Treneris: „pirmas tavo bandymas buvo trasos prisiminimas, antrame bandyme įsijungė smegenys, bijojai, nebevaldei kūno. Trečias bandymas buvai pervargus. Ketvirtas bandymas nebeturėjai ką prarasti ir tiesiog lipai.“. Amen, grynai taip ir buvo.

Kartais savęs klausiu kodėl aš laipioju? Kodėl „nepasimokiau“ iš traumos ir kodėl vis rizikuoju užlipti ant to pačio grėblio. Laipiojimas duoda man daug ką. Tačiau pagrindinis dalykas ką man duoda laipiojimas yra galimybė įveikti iššūkį. Savaitės bėgyje vienas iš geriausių jausmų yra tada, kai einu iš laipiojimo salės į liftą kruvinais delnais, nesusilenkiančiais pirštais, apdaužytomis kojomis ir nuo adrenalino geliančia krūtine, kurioje širdis daužosi iki 170 dūžių per minutę greičiu. Mano kūnas vienu metu jaučiasi ir blogiausiai ir geriausiai per kelias dienas. Blogiausiai nes skauda ir ten ir ten. Tačiau blogą savijautą nusveria geras jausmas, dėl to jog aš įveikiau iššūkį ir buvau drąsi.

Kartais net nesvarbu ar aš įveikiau trasą ar ne, kartais džiaugiuosi savimi už labai gerą bandymą. Tokį bandymą kurio metu susikaupiau ir padariau tiek, kiek tą akimirką galėjau geriausiai. Ne pasistengiau pabandyti, o iš tikrųjų pabandžiau. Geriausiai jaučiuosi tada, kai įveikiu tai, kas man baisiausia. Lengva lipti lengvas trasas. Trasas, kurios komforto zonoje. Bet lipdama trasas, kurios man patogios, aš netobulėju. Aš nerimu susimoku už rezultatą, kuriuo galiu didžiuotis, kuris mane stiprina tiek fiziškai tiek psichologiškai.

IMG_0291 3 copy

Šiandien važiuojant iš treniruotės man kilo mintis. Gal veikė adrenalinas ar endorfinai, nežinau. Pagalvojau, jog nerimas, kurio mes dažniausiai nenorime jausti, su kuriuo norime vis geriau susitvarkyti, o kartais tiesiog atsikratyti ir niekada nebejausti, iš tikrųjų mums padeda. Ir ne vien dėl to jog jis mus apsaugo, pasiūlo katastrofinius ir mažiau katastrofinius scenarijus, kuriuos mes apgalvojame ir kuriems mes pasiruošiame. Ne, ne vien dėl to. Dėl to, jog kasdienis nerimas suteikia mums progą būti drąsiems.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, jog jeigu mes niekada nebejaustume nerimo, gyvenimas būtų stebuklas. Galėtume daryti ir tą ir aną ir gerai jaustumėmės, nebe nerimautume, tiesiog darytume ir džiaugtumėmės. Tačiau tada mes nebesijaustumėme kaip pasiekę ir įveikė iššūkį. Mes nebeatskirtume kas mums svarbu, kadangi svarbiausia gyvenime dažnai tai, kas baisiausia. Nerimo jausmas lyg kompasas, rodantis kryptį. Kur daugiausia nerimo ten ir reikia eiti. Eiti ir stengtis daryti geriausia, atiduoti save, tiek kliek gali šią akimirką. Šiandien galvoju, kad norėti atsikratyti nerimo yra žmogiška ir suprantama, tačiau galima nerimui padaryti vietos būti, pasirinkti būti drąsiam. Nerimauju, bet vis tiek darau.

Linkiu tau, kad ir kokius iššūkius tu dabar įveikinėtum, ar nusistatinėtum, elgtis drąsiai. Drąsuoliai yra tie, kurie bijo, jaučia nerimą, bet daro nepaisant to. Daro, nes tai jiems svarbu. Daro net ir susidūrus su kliūtimis. Daro, krenta, šluostosi ašaras, kraujus, prakaitą, snarglius ir pailsėję bei susikaupę vėl daro.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s