Default Blog, nerimas
Leave a Comment

Psichologinio atsparumo didinimas: nerimas kaip kompasas.

Kodėl dažnai su fiziniais iššūkiais tvarkomės geriau negu su psichologiniais?

Kai sportuodami darome kažkokį pratimą, mes susitaikome su tuo, jog bus sunku. Sunkumas reiškia, jog aš dirbu, aš einu tikslo link ir su kiekviena sunkumo sekunde aš prie jo artėju. Lenta yra labai geras fizinio ir psichologinio atsparumo pratimas. Atrodo jau nebegaliu, bet padarau dar sekunde daugiau, ir dar sekunde daugiau, ir dar sekunde daugiau kol tikrai nebegali kūnas, o ne galva. Prieš dešimt sekundžių galva sakė, jog visiškai nebegaliu, o pasirodo kūnas galėjo ir padarė dar ir dar ir dar. Pratęsiant fizinę „kančią“ kai atrodo „nebegaliu“ aš lavinu raumenis, fizinę ir psichologinę ištvermę, užsispyrimą, bei atsparumą.

Kilnodami svarmenis žinome, jog bus sunku ir kilnojant ir kitą dieną. O trečią dieną išvis bus sunkiausia, nes raumenyse įsivažiuos uždegimo-gijimo procesai, būtini raumenims stiprėti. Tačiau norit apvalaus bicepso ar sėdmenų, mes susitaikome su šiuo diskomfortu, o kartais sugebame jame atrasti net malonumą. Skausmas ir diskomfortas mums tampa pranešėju, sakančiu: „Gerai darai, skauda ten kur reikia, procesas vyksta, raumenys stiprėja, einame tikslo link“.

Susidurdami su psichologiniais sunkumais ir iššūkiais dažnai elgiamės kitaip. Siekdami tikslo, labiau susijusio su psichologiniu atsparumu, mes priimame diskomfortą ne kaip pranešėją, jog einame teisingu keliu, bet kaip aliarmą, rėkiantį „Sustok!“. Kitaip nei sporte (kur apie sunkumus praneša raumenų skausmas), psichologiškai sunkiose veiklose apie sunkumus praneša nerimas (jo generuojamos mintys, emocijos ir fiziniai jutimai). Ar dabar savo gyvenime siekiate kažkokių tikslų, susijusių su mokslais, darbais, santykiais? Gal numatėte viešą pranešimą, nes tai padės jums perduoti savo žinias? Gal planuojate pasikalbėti apie savo jausmus ir poreikius su partneriu? Gal dalyvausite varžybose? Gal planuojate atlikti elgesio eksperimentą ir susitikti su savo baimėmis? Jeigu siekiame mums tikrai svarbaus psichologinio tikslo (asmeninio ar profesinio), visada nerimą jaučiame (daugiau ar mažiau).

Pajutus emocinį ir fizinį nerimą, mes dažnai jį priimame ne kaip neatsiejamą tobulėjimo, atsparumo didinimo ir ėjimo tikslo link dalį, bet kaip kliūtį, kuriai apsireiškus neįmanoma eiti toliau. Pradedame daryti ir prasideda: „Man tai kelia per daug streso, tai ne man, aš nesugebu, nekompetentingas, visi kiti geriau už mane padarė, daro arba padarys, ir apskritai Antanas jau seniai pradėjo, man neapsimoka pradėti nuo nulio, ir iš viso aš per senas, ir apskritai visas šitas nerimas tikrai prie nieko gero neprives, ką kiti pagalvos…“. Kodėl mes leidžiame vidiniams balsams ir jutimams būti neįveikiamomis problemomis, o ne pranešėjams, sakantiems jog einame teisingu keliu?

Ar tikrai psichologiniai iššūkiai smarkiai skiriasi nuo fizinių? Fizinis sportas yra skirtas kūno raumenų stiprinimui, psichologinis – smegenų „raumenims“. Jeigu darant lentą mums skauda raumenis, juk mes neieškome būdo daryti lentą, taip, jog visiškai niekur nejaustume skausmo ar diskomforto. Jeigu visiškai niekur nebus sunku ir niekur neskaudės, tiesiog be reikalo gaišime laiką ir raumenys nestiprės. Elgdamiesi su psichologiniu diskomfortu tokiu pat būdu, mes galime treniruoti smegenis, stiprinti jas ir nuolat didinti savo galimybes.

Trys būdai didinti psichologinį atsparumą ir artėti tikslo link:

Keiskime problemas į iššūkius. Nustokime vadinti problemas problemomis. Pradėkime jas vadinti iššūkiais. Jeigu kiekvieną kliūtį laikome problema, atitinkamai jaučiamės, mąstome ir elgiamės. Jeigu kliūtis matome kaip iššūkius, kaip kažką kas reikalauja sprendimo, tai jaučiamės, mąstome ir elgiamės atitinkamu būdu. Ne ruminuojame juodos bedugnės dugne, o stovime prie jos krašto ir žvalgomės įrankių, padėsiančių ją peržengti.

Diskomfortą laikykime sąjungininku, o ne priešu. Susidurdami su nerimo generuojamomis mintimis ir fiziniais jutimais, priimkime juos kaip raumenų skausmą – kaip ženklą, informuojantį, jog judame teisinga kryptimi. Diskomfortas yra kaip kompasas rodantis, jog einame ten, kur mums svarbu. Kuo svarbiau, tuo baisiau ir tuo diskomfortas didesnis, kadangi investuojame daug resursų (dažnai vidinių ir išorinių). Kai vidiniai balsai kritikuoja ir menkina, o po kūną vilnyja elektrinės nerimo bangos, galime viską girdėti ir jausti, bet neskirti tam 100% savo dėmesio ir neleisti jiems daryti 100% įtakos mūsų elgesiui.

Nustokime privalėti, pradėkime rinktis. Atsisakykime žodžių „turiu“, “privalau“, „negaliu“, „visada“, „visiškai“. Savo žodyne dažnai naudodami tokius apibendrinimus, save lyg pastatome į aukos poziciją, kuri neturi pasirinkimo ir privalo nuolat daryti kažką, kas primesta iš aplinkos. Mes visą laiką renkamės, net tada kai mums atrodo jog neturime pasirinkimo. Visada yra daugiau pasirinkimų nei vienas ir mes dėl kažkokių priežasčių atmetame kitus ir pasirenkame tą vieną. Galime pradėti nustodami sakyti neturiu/neturėjau/neturėsiu laiko. Pradėkime sakyti neskiriu/nepaskyriau/neskirsiu laiko. Mes visi turime 24 valandas paroje, kurias paskirstome. Jeigu sakome aš nepaskyriau laiko, mes nustojame būti aukomis, prisiimame atsakomybę ir įgaliname save pasielgti kitaip rytoj.

 

 

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s