Default Blog, nerimas, Įžvalgos
Comments 2

Smegenys mus susargdina, smegenys mus ir gydo.

Trys smegenų sluoksniai: instinktyvus, emocionalus ir protingas

Instinktyvus sluoksnis

Pirmas ir seniausias smegenų sluoksnis, kurį turi dauguma gyvūnų, yra skirtas įjungti ir išjungti fiziologinį streso atsaką. Šios smegenų dalies tikslas instinktyviai reaguoti į aplinką. Nėra pavojų – ilsimės, virškinam. Yra pavojų – bėgam! Neina pabėgti? Kandam! Ši smegenų dalis yra ta dalis, kuri reguliuoja kiek greitai ar lėtai dabar plaka širdis, kiek organizmas skiria resursų virškinimui, kovai su uždegimais, raumenų įtampai ir dar tūkstančiams procesų apie kuriuos sąmoningai nenutuokiame. Ši smegenų dalis valdo mūsų organus per autonominę nervų sistemą – autonominę, nes ji autonomiška, t.y. nuo mūsų nepriklausanti – mes negalime sąmoningai apsispręsti ir sulėtinti arba pagreitinti širdies plakimo arba pakeisti gliukozės kiekio kraujyje. To negalime padaryti tiesiogiai, tačiau galime tai padaryti per aplinkui (netrukus paaiškinsiu).

Emocionalus sluoksnis

Antrasis smegenų sluoksnis išsivystė vėliau. Nuo to laiko, žinduoliai pradėjo jaustis ir užjausti vienas kitą, rūpintis ir visaip kitaip specializuotis emocijose. Jeigu aplinkoje pamatome kažką, ką antrasis smegenų sluoksnis vertina kaip šlykštų ar baisų dalyką, ši smegenų dalis siunčia signalą į pirmą sluoksnį. Pirmasis sluoksnis savo ruožtu „pareguliuoja“ autonominę nervų sistemą taip, jog būtų gautas optimalus streso/poilsio santykis – optimalus rėžimas tai specifinei situacijai. Ši emocinga smegenų dalis daug jaučia, bet mažai mąsto. Ji supyksta, sunerimsta, išsigąsta, susierzina ir daug negalvoja ir nesvarsto apie aukštesnius ar labiau ilgalaikius tikslus. Ši filosofija mus gelbsti gyvybės ar mirties situacijose, tačiau mums gali labai kenkti santykiuose su savimi, kitais žmonėmis ir smarkiai trukdyti siekti užsibrėžtų tikslų.

Protingas sluoksnis

Trečiasis smegenų sluoksnis yra naujausias žinduolių priedas. Šį „tiuningą“ turi primatai, tokie kaip bonobo beždžionės, jį turime ir mes, žmonės. Ši smegenų dalis leidžia mąstyti, atsiminti, filosofuoti. Tai yra tas sluoksnis, kuris sugalvoja ir jums į dienotvarkę įrašo „pradėti rašyti darbą“. Tada antrasis smegenų sluoksnis sugadina reikalą sunerimęs ir priminęs, kad „labai baisu, daug darbo, taigi vėl š gausis“. Ši informacija keliauja į pirmąjį ir primityviausią sluoksnį, kuris įtempia kaklo raumenis, krūtinę pripildo „nerimu“ ir siunčia signalus atgal antram, pranešdamas, kad kažką reikia daryti, nes mes žiauriai įsitempę, tada antrasis sukelia impulsą eiti link šaldytuvo ko nors skanaus, bet va, išlenda trečias, pradeda moralizuoti, aiškinti aukštesnes tiesas ir tikslus ir priverčia bent jau google doksą užsivesti. Užsivedam dokumentą, pradedam ieškoti informacijos internete, ir… o feisbukas… ir vėl smegenų ruletė sukasi iš naujo. Kuri dalis laimės?

Kas iš to?

Kaip daryti įtaką antrajam (primityviam, bet dažniausiai laiminčiam sluoksniui), jeigu jo tiesiogiai keisti neina? Kaip nustoti vaikščioti prie šaldytuvo? Kaip pradėti daryti tai, kas labai baisu? Kaip išbūti su diskomfortu? Kaip keisti impulsyvų elgesį naudingesniu? Atsakymas paprastas – investuoti į trečiąjį sluoksnį. Pasakyti paprasta, suprasti įmanoma, bet padaryti sunku – reikia daug užsispyrimo ir valios. Čia kaip eiti pramintu takeliu – jeigu visą gyvenimą ėjome pramintu takeliu ir jis nuvesdavo mus į tikslą, kartais einame juo toliau vien dėl to jog jis įprastas. Tai dažnai darome net tada, kai tikslas nebeįdomus arba net kenkiantis, vien dėl to jog takelis pažįstamas, aiškus, įprastas. Atsimerkti, pamatyti ir pradėti eiti šalia einančiu ilgesniu ir sudėtingesniu taku nėra lengva, net tada, kai jo gale matome labiau trokštamą tikslą. Protingosios smegenų dalys padeda mus pasirinkti sudėtingesnį variantą, kai jis yra svarbesnis.

Kodėl dėl geresnio gyvenimo rytoj, turiu kentėti šiandien?

Nerimas ir baimės gyvena migdole – smegenų dalyje, esančioje antrajame smegenų sluoksnyje (emocionaliame). Ši smegenų dalis nori vengti diskomforto, jai svarbu gerai jaustis čia ir dabar. Ji yra primityvi – dabar arba gerai arba blogai ir nuo to priklauso išgyvenimas. Ji net nesuvokia jog yra kažkokie ilgalaikiai tikslai. Dėl šios priežasties žmonės susirgę nerimo sutrikimu pradeda vengti vietų, kuriose patyrė diskomfortą ir vengti pačio diskomforto, tol, kol jų komforto zona susitraukia iki keturkampio tarp televizoriaus, lovos, šaldytuvo ir tualeto. Tai nėra gyvenimas, tai yra egzistavimas – būtent tai, ko ir siekia antrasis smegenų sluoksnis. Svarbu išgyventi, o ne gyventi.

Negalime pakankamai gerai gyventi ir gerai jaustis ilgalaikėje perspektyvoje su trumpalaikėmis strategijomis. Norint gyventi ir jaustis geriau ir stabiliau, mes turime naudotis trečiuoju smegenų sluoksniu. Šia idėja ir yra paremta kognityvinė elgesio terapija, kurioje „statome visus pinigus“ už priekines smegenų skiltis, esančias trečiajame smegenų sluoksnyje (protingajame).

Dirbant su savo nerimu psichoterapijoje (arba individualiai, jeigu turime tam pakankamai žinių, resursų ir užsispyrimo), mes einame į diskomforto zoną ir mokomės ją patirti ir tyrinėti ne per antrąjį (emocinį), bet per trečiąjį (racionalų) smegenų sluoksnį. Atėjus į baimę keliančią situaciją, antrasis sluoksnis ją mato kaip karo lauką. Tačiau, mes įjungiame trečiąjį smegenų sluoksnį (protingąjį) ir tikriname šią prielaidą. Tokiu būdu mes gauname naujos informacijos, ir labai dažnai pamatome, jog nėra taip baisu, kaip emocingoms smegenų dalims atrodė. Kartojant tokį sąmoningą tyrinėjimą vėl ir vėl ir vėl, mes išmokstame kontroliuoti savo nerimą, naudojantis protu.

Kaip tai kontroliuoti? Aš noriu nerimo išvis nejausti!

Jeigu kyla tokia mintis, ji kyla iš emocingų smegenų dalių. Realybė tokia: migdolas niekada pats niekur neatsitraukia, jis nuolat pilnas nerimo ir baimių ir mes tiesiogiai jo „nenukenksminame“. Migdolo aktyvumą mažina priekinės smegenų skiltys – jos slopina migdolo veiklą, kai jo aktyvumo nereikia. Kitaip tariant, protingos smegenų dalys paprotina migdolą apsiraminti, nes „Čia nėra jokios tragedijos“. Jeigu dirbant su savo nerimu mes matytume savo smegenis, vaizdas atrodytų taip: migdolas paraudonuoja ir pradeda pulsuoti, siunčia signalus pirmam sluoksniui, kuris užkuria kūne pirtį, tada įjungiame priekines smegenų skiltis, kurios sako „Viskas gerai, pasirodo čia nieko baisaus“, ištiesia neuronų ranką migdolui ir jį glosto kol jis apsiramina, nustoja siųsti aliarmą į pirmąjį sluoksnį, o pirmasis nustoja siųsti degalus širdžiai, raumenims ir kitiems organams. Taigi, nerimas niekur nedingsta, jis niekur pasyviai neišnyksta – mes aktyviai išmokstame nebebijoti.

Nerimo negalime ir nenorime išoperuoti, mes norime jį valdyti

Taigi tiesiogiai mes negalime įtakoti baimės – bijoti arba ne, bet mes galime veikti „per aplinkui“ – „atmokti” bijoti naudojant priekines smegenų skiltis. įdomumas yra toks, jog nerimas ir baimė niekur nedingsta, nes migdolas niekur neatsitraukia – jį pradeda aktyviai kontroliuoti priekinės smegenų skiltys. Tai ir yra vienas pagrindinių kognityvinės elgesio terapijos mechanizmų – kooperuodami su priekinėmis smegenų skiltimis mes mažiname migdolo aktyvumą ne tiesiogiai, bet didindami priekinių smegenų skilčių aktyvumą, kurios slopina migdolo veiklą.

Svarbu atsiminti dar vieną faktą – nesvarbu kaip smarkiai esame išsilavinę ir išlavinę savo priekines smegenų skiltis (esančias protingajame sluoksnyje), į informaciją mes visada reaguojame pirmiausiai per migdolą (esantį emocingame sluoksnyje). Šį faktą demonstruoja vienas įdomus tyrimas – žmonėms parodžius kitos rasės žmogaus paveikslėlį, kai tas paveikslėlis rodomas labai trumpai (keletą sekundžių dalių) ir žmonės net nespėja suvokti ką matė, pirmiausia įsijungia jų migdolas – „Aliarmas! Kita rasė, kita gentis, reikia pasiruošti kovai arba bėgti!“ – staigiai įsijungia streso atsakas. Tačiau, parodžius paveikslėlį ilgiau, leidžiant žmogui sąmoningai užfiksuoti vaizdą, įsijungia priekinės smegenų skiltys: „Čia juk žmogus, tai, kad jis kitokio atspalvio ar akių formos nesako, kad jis priešas“ – streso atsakas išsijungia. Priekinės smegenų skiltys „pastato“ tamsuoles ir visuose blogą įtarinėjančias smegenų skiltis „į vietą“ (arba švelniai pasako, „Viskas gerai, eik snausti“).

Jeigu nerimavome visą gyvenimą, nerimausime visą gyvenimą, bet galime nerimauti mažiau

Nerimas mūsų smegenyse aktyvus visą laiką, nes mes jį išmokome ir ilgai „praktikavome“, jis kaip koks gerai išlavintas raumuo. Nors jis ir pasilpsta, jis visada yra šiek tiek didesnis. Dėl šios priežasties mūsų kūnas nuolat reaguoja per šį raumenį, tačiau mes galime išmokti tą reakciją greitai ir efektyviai suvaldyti. Kai išmokstame valdyti nerimą ir jis pasitraukia – džiugu, tačiau neverta per daug pykti ir liūdėti, kai jis vėl sugrįžta. Svarbu atsiminti, jog nerimas niekur nedingsta, o mūsų užduotis ir nėra jį išnaikinti – mūsų užduotis yra dėti pastangas jį valdyti. Norėdami, jog nerimas snaustų migdole, glostomas protingų ir užtikrintų priekinių smegenų skilčių, mes turime reguliariai koreguoti mąstymą ir atlikinėti elgesio eksperimentus.

Taigi, psichoterapijos siekiamybė yra išlavinti priekines smegenų skiltis taip, jog jos taip greitai perimtų vadeles į savo rankas ir nuslopintų migdolo reakciją, kad mes kuo mažiau laiko praleistume nerimaudami ir eikvodami savo resursus, kai smarkiai nerimauti nėra pagrindo.

Straipsnis įkvėptas skaitant Roberto M. Sapolskio knygą Behave.

Nuotrauka Anthony Intraversato

 

 

 

 

 

2 Comments

  1. Nerimas says

    Puikus straipsnis Rūta! Paskutiniu metu patiriu nuolatinį nerimą ir dažnas panikos atakas, Jūsų straipsniai labai padeda suprast kaip kas vyksta, ačiū Jums!

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s