Default Blog, nerimas, Įžvalgos
Leave a Comment

Padrąsinimo laiškas tiems, kurie nerimauja

Ilgai galvojau, kokiu kreipiniu kreiptis, kaip pradėt įžangą, ir atėjo tokia mintis, kad tai ką rašau yra apie mano patirtį, mano nerimą, mano panikas.. Tai, kam tos pradžios?

Užvėrus kardiologo, neurologo, šeimos gydytojo, kabinetų duris ir tyrimams „įrodžius“, kad esu visiškai sveika, kitas žingsnis buvo – psichologai, psichiatrai, terapeutai ir šiaip saviugdos „mokytojai“. Prieš metus, dar nelabai ir supratau kuo jie skiriasi, kokia jų specializacija, tačiau mano vidiniai įsitikinimai šaukė, kad neturiu jokių bėdų, nenoriu ten lankytis, nenoriu gerti medikamentų, aš esu sveika… tačiau mano kūnas, mano mintys diktavo priešingai…

Kaskart terapijos pokalbio pradžioje užduodavo klausimą, nuo kada ir kaip viskas prasidėjo? Taigi pirmoji panikos ataka mane ištiko 2017 m. sausį, kaip vakar prisimenu, kas tuo metu vyko, ką vilkėjau, ką jaučiau… Tačiau, kaip prasidėjo taip ir praėjo. Metelius gyvenau savo gyvenimą be priepuolių, retkarčiais apsisukdavo galva, bet visai to nesureikšminau… Gyvenimas bėgo savo vaga, kurioje buvo daug pykčio, erzulio, nepasitenkinimo, dėmesio trūkumo, daug nemeilės sau, savo fiziniam kūnui… ir lygiai po metų, vėl sausį, gavau Naujųjų metų dovaną, dar vieną gan stiprią panikos ataką… Tuomet pradėjau keliones po gydymo įstaigas, kol galiausiai „gavau diagnozę“ nerimo sutrikimas lydimas panikos atakų.. Ką? Kas tai? Čia liga? Pagydoma? Su dar didesniu nerimu ir milijoną klausimų, gavau siuntimą pas psichiatrą.. Valandos užteko patvirtinti diagnozę, išrašyti medikamentų bei paskirti gydymą psichoterapijos stacionare.. Visa tai kėlė tik dar didesnį nerimą, klausimų sau, tėvams, gyvenimui.. už ką? Kodėl?

Na ir toliau tiesiog mano gyvenimas vyko, sužinojau, kad pavyko pastoti – laukiuosi kūdikio. Nutraukiau AD. Alinanti psichoterapija. Pyktis tėvams. Nepasitenkinimas darbe. Emocijos kulminacijoje. Vasara. Sunkus nėštumas. „Surinkau“ beveik visas nėščiųjų ligas nuo gestacinio debeto iki hipertenzijos. Paskutinis nėštumo mėnesis ligoninėje, kitame mieste. Vienatvė. Beveik parą užtrukęs gimdymas. Skubi operacija pasibaigusi cezario pjūviu. Reanimacija. Ir štai mes jau šeima.

Grįžome namo. Vyras namus papuošęs žiemos šventėm, dukros lovelė suklota, baltas baldakimas apjuosęs mažą baltą lovytę.. ir staiga, kaip žaibas – mane persmelkė baimė. Kaip aš dabar su viskuo susitvarkysiu?

Jaučiausi silpna tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Atėjo mintis, jog aš nebenoriu savo vaiko, nenoriu šeimos, noriu būt viena, laisva, nepriklausoma.. arba noriu išnykti, išeiti, palikti…

Taigi, trumpai tariant 2018 metų įvykiai mane taip palietė, jog nebesupratau ilgai kas vyksta su mano gyvenimu. Įgijau šimtus baimių: stovėti eilėje, vairuoti, būti viena namie, plauti plaukus nuleidus galvą žemyn, gaminti maistą, atsikelti iš lovos, rūpintis vaiku, paimti savo vaiką ant rankų, nuprausti, išeiti pasivaikščioti ir begalę daug kitų dalykų.

Mano dienos bėgo lovoje, skandinausi ašarose, nebūdavau viena namie, nuolatos su manim kažkas turėjo būti, gailėjau savęs, pašlijo santykiai su vyru, nebenorėjau gyventi, ieškojau begalę būdų savipagalbos knygose, bet niekas nepadėjo ir nesuvokiau kodėl. Šimtus kartų norėjau pasiduoti, bet nepasidaviau.

Išleidau nemažai pinigų knygoms, saviugdos konsultantams, netgi taro kortų „metikams“, būrėjoms.. Ieškojau atsakymų, nes nepripažinau, bijojau pripažinti, nenorėjau būti „psichinė ligonė“, kuri gyvens su apribojimais.. tačiau galiausiai atsidūriau prie terapeuto durų vėl. Ir AČIŪ sau, už šį veiksmą. Taip, tai nerimo sutrikimas..

Jau beveik puse metų, aš vis dar ten. Buvau visko tiek išbandžiusi, jog pagalvojau pabandysiu kognityvine elgesio terapiją. Kartą per savaitę turime terapiją, kurių metu atlikdavome elgesio eksperimentus, kurie kėlė dar daugiau panikos. Daug kalbėjome, daug verkiau, daug prisiminiau, daug supratau, bijojau. Tačiau džiaugiuos dėl savęs, dėl šiandienos, dėl to kiek vėl daug galiu: aš mažiau bijau vairuoti, aš jau sugebu šiek tiek išbūti viena, aš grįžau prie savo pomėgių, aš labai daug ko išmokau ir pradedu save pažinti, suprantu savo kūną, kartais atpažįstu savo mintis, labiau suvokiu, kas vyksta mano gyvenime. Galvos svaigimas ir širdaplakis nebeatrodo toks baisus, nors dažnai dar tai pastebiu.

Labiau myliu savo gyvenimą ir net pradėjau jausti džiaugsmą prie užmiegant dėl rytojaus. Labiau vertinu savo dienotvarkę ir savo atliktus darbus, mane supančią aplinką ir įvykius. Kad ir kaip nemalonu prisiminti tai kas vyko, tačiau tai mane daug ko išmokino.

Būsiu atvira, savęs pažinimo kelyje, jaučiuosi tik padėjus pirmą žingsnį, tačiau džiaugiuosi dėl to, kokį jaučiu entuziazmą dėl savo ateities. Degu noru labiau save pažinti, suprasti, išmokti savim pasitikėti, paleisti nuoskaudas, valdyti pyktį, džiaugtis grynu oru, jausti visa širdimi, o ne protu, pažinti savo kūną, treniruoti savo mintis, būti dėkinga, išmokti tai, ko niekad nemokėjau, išdrįsti pabandyti ir garsiai apie tai kalbėti.

Kodėl apie visą tai rašau? Todėl, kad būdama tamsoje, neradau šviesos. Labai daug skaičiau forumų, buvau prisijungus prie kelių grupių socialiniame tinklapyje, ieškojau laimingai pasibaigusių istorijų, patirčių.. tačiau to neradau. Dažniausiai pasakojimai nukrypdavo apie medikamentus, baisius prisiminimus, apie pabaigas, apie tai, kaip nepavyko su tuo kovoti. Ir vis nesuprantu kodėl? Tikrai tikiu, jog yra begalės istorijų, kurios baigėsi ir tęsiasi laimingai. Čia galima tik spėlioti.

Aš visa širdimi, savo patirtimi ir žiniomis noriu garsiai apie tai kalbėti, padrąsinti, susijungti, išgyventi, padėti ir būti. Tai nėra nepagydoma liga, tai mūsų gyvenimas, kurį turime nugyventi, taip kaip nori širdis ir protas, susijungęs į vieną harmoniją.

Teksto autorius: anonimas.

Jeigu tekste pateiktos mintys jums atrodo svarbios ir jūs norėtumėte jomis ar padėka su autoriumi pasidalinti, jas galite atsiųsti elektroniniu paštu ruta@mindheart.lt. Jūsų žinutė bus perduota autoriui. 

Nuotrauka Kristopher Roller iš Unsplash

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s