Default Blog, Įžvalgos
Leave a Comment

Viskas laikina, įsipareigojimas išlaisvina

Sveikam kūne sveika siela. Stipri siela, bet kokį kūną pakelti gali.

Praėjusi savaitė man buvo sunki. Dažnai kalbu apie elgesio eksperimentus, dažnai pati juos darau. Retai darau tokius, kurie paliečia mano kertines baimes. Praėjusią savaitę dariau vieną iš jų. Man buvo labai sunku emociškai ir fiziškai. Net dabar rašant darosi graudu. Kodėl mes visi tiek kenčiame?

Dėkoju visiems, kas pasitiki manimi ir kartu prisiliečia prie savo kertinių baimių, tai yra ypatingai sunku ir baisu, reikalauja ypatingai daug drąsos ir resursų, tai darome tam, jog parodytume, kad pasaulis nėra toks, kokio nuolat bijome.

Šią savaitę man lengviau, ramiau. Atsirado vietos apsispręsti rūpintis savo kūnų – miegu, maistu, mankšta. Pastebėjau, jog dažnai tingėdama nusiperku baltos duonos, sviesto ir sūrio ir tingėdama gamintis kemšu sumuštinius. Jie man nuoširdžiai skanūs, bet kai jų per daug, o maistingo maisto per mažai – jaučiuosi prastai. Kuo prasčiau jaučiuosi, tuo mažiau noriu galvoti ir gamintis maistingą maistą. Užburtas ratas.

Anksčiau bandžiau tartis su savimi nevalgyti baltos duonos, valgyti tik tą su grūdais. Juk nebemadinga batoną kimšti, reikia pilnagrudę dabar ir apskritai geriau jokios, nes juk glitimas… Taip tartis nepavyko, man atrodo man duona patinka ir tinka ir viskas.

Dabar bandau tartis su savimi kitaip. Nebepirksiu duonos, valgysiu tik tą, kurią pati išsikepsiu. Šiandien išsirinkau labiausiai drobinį maišelį kokį turėjau ir išėjau į krautuvę ekologiškiausių miltų pirkti. Grįžau ir pradėjau gaminti duonos raugą. Trukau nei ilgai nei trumpai – 5 minutes. Po tokių 5 minučių sekančias 7 dienas bandysiu kepti pirmą kepalą.

Mane labai žavi laidos apie maisto gaminimą. Taip, ir tos su Jamie Oliveriu ir Ramziu – kurios suteikia žinių kaip pagaminti vieną ar kitą patiekalą. Bet labiau tos, kur pasakoja apie tų, kurie gamina asmenybes, jų požiūrį į procesą, jų patiriamas emocijas.

Vienoje mano mėgstamiausių laidų “Chef’s table” yra serija, kurioje sous šefas Taka Kondo pasakoja apie vieną kraupesnių dienų savo darbe. Jis dirbo labai garsaus šefo Massimo Bottura virtuvėje ir tą dieną gamino desertus. Daug užsakymų, visi sukasi, zuja, daug įtampos. Jis preciziškai pagamino desertą, deda jį ant stalo ir… oplia viskas išsitaškė. Atrodo visas pasaulis sustojo, laikas sustojo… kas dabar bus? Iš klaidos, tragedijos ir netobulybės tą dieną gimė desertas, kurį jie pavadino “Oops, I Dropped the Lemon Tart”. Pagooglinkit, gerai atrodo.

Šiandien ieškodama duonos receptų radau dar vieną įkvepiantį trumpametražį filmą apie duonos kepėjus. Kaip man gera žiūrėti tokias laidas. Kaip mane įkvepia sunkiems dalykams gyvenime, kai matau kaip žmonės stengiasi, kiek daug pastangų, laiko ir darbo įdeda į kažką tokį paprastą, tokį laikiną, taip greitai dingstantį dalyką kaip duonos kepalas. Ypatingai mane įkvepia kai matau, jog žmonės kažką daro mažose virtuvytėse, su paprastais turimais įrankiais, bet su labai daug kruopštumo, kantrybės, atsidavimo ir džiaugsmo.

Kaip vienuoliai paišantys mandalas iš smėlio – tik nupaišė iškart sugriovė. Pastangos ir laikinumas daro dalykus ypatingais.

Skausmas laikinas, džiaugsmas laikinas, įsipareigojimas gali išlaisvinti. Įsipareigojus savo vertybėms ir iš jų kylantiems tikslams, galime ramiau stebėti neigiamų emocijų potvynius ir teigiamų emocijų atoslūgius.

Nuotraukos autorius Agence Producteurs Locaux Damien Kühn iš Unsplash

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s